Bėga dienos ir debesys plaukia,
Supas vėjas viršūnėj pušies
Mintys blaškosi, šunimis kaukia,
Taip jom norisi praeitį liest.
 
Liesti ranką, ją glausti prie veido,
Kad pasklistų jauki šiluma,
Kaip tada, kai jaunystė dar leido
Pasidžiaugt netikėta liepsna.
 
Visos durys užvertos, užkaltos,
Neįbrist praeitin antrąkart,
Žvaigždžių dulkės nukrito už vartų,
Kam bekaltint save, kam gi bart.
 
Senos dienos meldimo negirdi,
Joms, kaip upei, negrįžt prie akmens.
Negrąžint seno sapno į širdį,
Kada laikas nurimt vienąkart.