Ruduo į ausį kužda klevui:
Išeik, žolėj šalnos žymė...
Šis tik keistai paraudonavo
Ir ėmė nusirenginėt.

Linguojantį šukavo vėjas,
Lietus suliejo drabužius.
Gal nuogas būtų ir išėjęs,
Nelaukęs, kol takai pradžius,

Kol į lapus sugrįš žalumas
Ir nardys paukščiai tarp šakų.
Ruduo vis švokštė: taip nebūna...
Ir medžiui darės nejauku,
- - - - - - - - - - - - - - - - -  - -
Tačiau išlaukė, išstovėjo –
Kur jis per gruodą būtų ėjęs?