Tu mano širdies šviesa, įstrigusi giliai,
Vidumi gėrei mano skausmą, išgėrei iki dugno.

Tu mano šviesus išsilaisvinimas, apvertęs gyvenimą aukštyn kojomis,
O galbūt, tai šviesos miražas...

Krūvas pelenų mečiau į stiklainį, pilną vandens,
O tu paskutinėmis minutėmis sustabdydavai mane,
Paėmęs mano ranką, mėtei pelenus į jūrą,
Kad širdis neverktų, o lūpos nebūtų šlapios nuo ašarų gilių.

Tu mano šviesus išsilaisvinimas,
Net jeigu tai tik šviesos miražas,
Krūvas pelenų mečiau į stiklainį, pilną vandens,
Bet tu paskutinėmis minutėmis sustabdydavai mane.

Ieškojau savyje ramybės, bet tu ją man vis dovanojai,
Laikydamas mane tvirtai, kad nesuklupčiau ir vėl, ir vėl...

Tu vėl gėrei mano skausmą, ir išgėrei iki dugno,
Liko tik šviesa širdyje, tavo atiduota...