Pirmą kartą mačiau tokią pūgą –
Iki panagių gėlė tyla.
Rodos, nieko neliko, kas buvo –
Ir suvokti sunku – kas yra...
 
Tiktai plaikstosi sniego paklodės
Ir po kūnu – paklodė balta...
Prieš akis viens po kito – vienodai
Lašas... Lašas... Gyvent!.. Į tave...
 
Pėdos žemės negali  pasiekti,
Netgi lova – be galo aukšta,
O po ja – skuba svetimas miestas,
Tiktai lašas – lėtai... Į tave...
 
Pirmą kartą taip garsiai kalbėjo
Ant stogų, pūgai siaučiant, tyla...