Kai pilkėja rasos

Kada skaidrios rasos karoliai
Tau ant blakstienų suspindės –
Aš nematysiu. Nes nenoriu...
Dėl praeities...
 
Išliko ji tokia, kaip buvo –
Skaudi, tačiau sava, tyra.
Nepatikėsiu kaukę mūvint –
Tokios nėra.
 
Ir netikėsiu, kad užrašius
„Mylėsiu...“, tąsyk melavai,
Tačiau per šaltos krenta rasos
Po mūs klevais.
 
Jie – jau belapiai, šakos nuogos,
O ir žiema tuoj priartės.
Gyvent tave aš pats išmokiau
Be praeities.
 
Todėl dabar – tai tik karoliai,
Tik spindesys – išbirs, pilkės...
...............................................................
 
Ant skruosto ašara nupuolė.
Bet iš akies.
 
2017 m. spalio 7 d.
kaip lietus