Nebežinau, ką dar turiu, ko neturiu,
o ką tiktai sapnuos regėjau,
aš pasiklydęs tarp naktinių žiburių,
toks vienišas kalbuos su vėjais.

Sakyk man, kas švelnu, o kas žiauru,
kodėl į akmenį širdis pavirst turėjo,
tarp praradimų, tarp kovų, karų
vis tiek meldžiuosi ir aukoju tau, Fidėja.

Ištikimybė priesaikai šventa –
tėvynei, dangui, mylimajai...
Ar gali būti kas brangiau kada
už tai, kas ilgesio ir tiek aukų kainavo.

Todėl prašau – priglausk pailsusio dienas
prie savo kojų, deive mano.



Fidėja – romėnų ištikimybės priesaikai deivė.