Melancholiška melodija...
Tik tiek
Liko iš dainos, kurion žodžius sudėjau.
Ak, rugsėji gelsvas, tu bent nepradėk
Verti langines, nes pučia šaltas vėjas –
 
Vakarais, naktim ar net lig paryčių,
Kai liūdna vienatvė glosto lango skruostą,
Vis kartodama: tik prieblandoj liečiu...
Vis sakydama: tik tamsoje paglostau...
 
Na, tegul, tegul – melodiją girdžiu
Tylią ir skausmingą – tarsi tas kritimas
Lapų – jau neišsipildžiusių vilčių...
Net jaučiu, matau, kol atviros langinės,
 
Kaip prabunda, blėsta miesto žiburiai,
Kaip mėnulio veidą braižo šakų pirštai...
Buvo meilūs žodžiai...
Žodžių nebereik –
Netgi žvaigždės dieną danguje numiršta.
 
Nors išties aš laukiu kolei dangūs švis –
Nesvarbu dabar jau – spalis ar rugsėjis...
Melancholiška melodija...
Dar vis...
Tu girdėsi ją, nes visada girdėjai.
........................................................................
 
Tiktai žodžių gal tokių meilių nebus.
Bus kiti – išliekantys – be rimo.
Kiti rudenys barstys kitus lapus
Ant vienintelio širdies arimo...
 
2017 m. rugsėjo 19 d.