Aš nenoriu kartot, bet kartojasi
Pilko lapkričio murzinos dienos.
Krenta lapai numirti po kojomis
Paskutiniai... Ir šakos vėl vienos...
 
Aš nenoriu girdėti, bet girdisi
Skėtin tirštas ledinis barbenimas.
Tie lašai teka tiesiai į širdį
Vis kapsėdami – šitoks gyvenimas...
 
Aš nenoriu matyti, bet matosi –
Lizduose balto gandro nė vieno.
Tik viltis įsižiebusi žvakėse,
Kad naktis pasikeičia į dieną...

Galit rišti akis, bet žinosiu,
Koksai metas taip drasko krūtinę...

 
2017 m. lapkričio 2 d.