Išėjau.
Nepasiėmiau nieko –
Tik pelyno kartumą.
Vėtros šėlsmą kapuos
Gūdžią Vėlinių naktį
Kai gyvieji visi išsivaikšto.
Dar nemeilę.
Vienatvę.
 
Išėjau.
Negailėjau
Ką palieku ne savo namuos,
Žinojau – nelaukia
Niekas kryžkelėj,
Nesutiks,
Nepaguos,
Ir rodyklės nebus, kuriuo sukti keliu –
Nesvarbu!
Nesvarbu.
Jau seniai nesvarbu.
 
Tie keliai netikri
Jie  neveda niekur.
Nieko nežada.
Kuriuo jų bepasukčiau,
Nepareisiu į savo namus –
Esu nekviestas svečias
Svetimam pasauly,
Svetimuos namuos.
Neturiu per ilgai užsibūti.
 
Išėjau.
Su manim drauge iškeliavo
Ilgesys –
Sunkus, žeidžiantis,
Amžinas.
 
Gyvenu?
Kelių kryžkelėj.
Būna, kartais  praeiviai
Ten pamato vaiduoklį.
Nugirdau vieną sykį –
Mano vardą seniai pamiršę
Pavadino beprote.
 
Ką veikiu?
Kartais dainuoju –
Kada stūgauja vėtros,
Žmonės verkia
Prie savųjų kapų,
Ar kalbuosi –
Su sava vienatve.
Kartais apie meilę eiles rašau,
Kol nubunda
Ilgesys.
Tada tyliu.
Ilgai ilgai tyliu.
Neatliepia niekas.
 
Išėjau.
Iš gyvenimo neišsinešiau nieko –
Tik pelyno kartumą.
Aš – beprotė.
Mano kryžkelėj nesustoja niekas.