Kartą prieš šventas mišias Julius Sasnauskas laukė
neramių sielų klausykloje stebėdamas
pro langelį orius vyrus ir dailias damas,
o ypač saulės zuikutį ant šventojo veido,
ir mąstė: Dieve, kaip aš Tave ir gyvenimą myliu.
 
Ir tada prie langelio priėjo studentė
ir tyli lyg vandens į burną prisisėmus.
Julius kantrus ir mandagus,
bet ilgokai palaukęs sunerimo ir klausia:
ko tylite?..
Studentės sieloje dar siautė audra
po neišlaikyto etikos egzamino,
todėl rėžė: noriu ir tyliu...