Nusidėjus

Aš paslėpsiu savo aistrą begalinę,
Tą kur skverbiasi kelintą vasarą.
Ir į meilės vazą krištolinę,
Aš pamerksiu laimės ašarą.

Tu išgerki, jos bent mažą lašą,
Paragauk kas šildo mano kūną
Ir suprasi, kodėl prie Tavęs tarytum neša,
Bet laikausi nuo pagundos per atstumą.

Juk jei žiedą vienąkart nuskinsi,
Jis nuvys, pavirs į nieką.
O po to išmesi jį, sutrypsi,
Mintys baisios manęs nepalieka.

Jos vis blaškosi kaip jūros bangos,
Kaip niūrus vasaris šiaurės vėjas.
Tik prašau – neliesk šiandieną mano rankos,
Mintyse prieš dievą aš jau nusidėjus.
Irma