Nuplautas nuovargis ir jūrų druskos,
Prigeso alkis ir jau apseko troškulys,
Jau vėsūs rūbai glostė atmenančią dulkes odą.
Atėnų soduosna skubėjom
Ar Florencijos giraitėn –
Vis vien. Jauni ir blaivūs,
O lyg lošėjai prie kauliukų...
Dar vakar uodusius chaoso šnervių kvapą,
Mus nuo niekingo pelno atvanga viliojo
Ir meilė mūzoms.
Po įkyrių pirklių gudrybių uostuos
Lyg poilsis vadino galvočių išmintis.
Palaimintas,
Sielai spindintis Platono pirkiny!
 
Kylam šlaitu, ir tolin plaukia jūra
Nuo kalnų žvilgsnio. Taip žvelgiate,
Mąstytojai netenką kūno. O mes,
Laivų sielos virš inkaro grandinių,
Bandom įminti marių akis, o svarstytojai!
Betgi šįryt mane jau kalbino drumstos
Ir ištikimos šuns akys. Nuo skirtingų krantų,
Kai gyvųjų džiaugsmas nudažo saulę,
Jis ir Aš, vienu jutimu regim srovę –
Kol bedugnė perskiria, tolsta krantai,
Ir sklaistosi surizgęs protas.
Ar dar viena bedugnė? Ar žvilgsnis
Dar vieno tobulojo kranto?
Nutylit, barzdotieji.  Šypsosi dievai.
Randat ir šiaip kuo žaisti.
 
Jauni tik savy atsiskyrėliai
Nuo širdies mes lenkėmės toms barzdoms.
O  jau Adrijos vėjai
Tiek buvo pūtę mūsų bures, kad linksmi
Sekdavom vyrus tuos klimpstant vienoj
Tiesoj – gilyn gilyn:
 
Fleita ar skriestuvu?
Iš vandens! Bet kodėl gi ne iš liepsnos?
Ar žemė negimdo, jei veisia vanduo?
Ar girdo ugnis, jeigu įkvepia oras?
Ir kur ties vingiu kely
Gyvastis palaužia būtinybę?  Bet jauniems
Labiau rūpėjo sferų atsakas – gali
Būti laimingas.
 
Šitaip magėjo kalbėti puotoj.
Ir dainavo merginos,
Mylinčios svarstymus vyrų šio sodo pavėsiuos.
Į Heraklito bangas jos žvelgia
Pro šypseną įlankų ūko. – Kiek liktų,
Jei seikėtų džiaugsmą vien šiandienos mirksnis?
Moterys mokė mus būti.
O mes kalbėjomės – ačiū dievams
Už laivą lydėjusį draugišką vėją.
Paskum apie tai, kad veidas
Skaptuotojo marmure dievo
Tai veidas visų
Ir nė vieno.   – Jei Platonas teisus,
Kas dievybės pirmavaizdis? – Tu juokauji vien,
Glaukai. Bet man
Ne mergaičių mergaitė iš marmuro,
Vien Taisa manoji tikrovė.
 
Glaudžiu gyvenimą, o dievai! Mūsų
Jūros vėjas burėse... Lai senatvė
Regės laiko anglis židiny, ak,
Liepsna vis iš naujo pašoka.
Šiapus mįslių palieka žalia
Pavasario ugnis ir siela ties ketvirtosios
Stygos skrydžiu į erdvę.
Viršūnės, kur nyksta mirtis ir slenkstis,
Žvelgia nuo horizonto keliuos per lygumas...
... Bet kam dabar kaip vaikas
Dar alsavau kaip žirgas po lenktynių,
Geidžiau, kad jaustum ne povo
Vėduoklę, tiktai grakštų lanką mano minties
Bičiulių teiginių raizgyne...
 
Kaip gražiai tu kalbėjai, – sakė Taisa,
Plonom ir dailiom rankom ji
Apkabino man kaklą.
                                    – Dabar
Jau pasiilgstam miškų
Ir sodžiaus.
Laikas sugrįžt, kur jau faunas kaimynas
Ragauja sodiečio šiųmečių vynuogių vyną.
Apie derlių kalba ir dievus,
Apie likimo keistybes.
Greit lietūs, jau žvarbsta
Netgi Elados dangus.