Ar mes matom pavasarį tikrą?
Gal mus guodžia žali akiniai?
Rieda saulė laše vėl per stiklą,
Ir nutolsta, o kur – nežinai.
 
Toks ir oras, ir kvapas nuo vyšnių. –
Apgaulingas, nes veikiai ištirps.
O paskui žalia vasara krykštaus.
Sodo vyšnios pries saulę prisirps.

Koš lietus ir perkūnijos belsis,
Tik pas tuos, kam vaizduotės pritrūks.
Keisis lyrikos pobūdis, žaismas
Rudenėjant... Peizažas graudus.

Tik ne pūgos, o vėjų gaudynės!
Tik ne gruodas, o tiltai žeme!
Vikrios snaigės puls žaisti slėpynių
Paslaptingam šešėlių fone.
- - -
 
Žalius akinius keisim ir keisim –
Į raudonus,
                  geltonus, 
                                  į baltus,

Lyg nuo vyzdžių sausėjimo vaistus…