Rytų aukštaičių linkmeniškių patarme
Pasaka
Auksas
Gyvena sanelis i sanela. Anys buva sani i labai biedni.
Rozų pristiga pirkioj malkų. Kas daryt? Raikia ait miškan. Apsmove sanelis čebatus i nuveja. Šiap netep ataja miškan. Dairas, dairas i nežina, katrų medį muožna kirst. Visi žali, gražiai nuaugį. Daboja — ūžuolas apdžiūvys. I susiruoše sanelis tų ūžuolų kirst. Kerta, kerta,a medis vis nepasduoda. Privarga sanelis i prisėda un žemes pasilsėt. Atsigava i taliau kerta. Ūžuolas tik pūkšt i nuvirta. Daboja sanelis, kū un ūžuola kelma kryželis išrėžtas. „Auksas“ — pamyslyja sanelis i nulake lapetos atsinešt. Atsineše lopetų i kasa žemį. Jaucia, kū lopeta lingavai žemen lenda. I ingriuva sanelis urvan. Aina anas urvu, a tumsu — nars akin durk. Šiap netep pasejėja priekin i pamate šviesų. Priaina arciau, a ti auksas! A auka pilna visur — nars vežimu vežk!
Paraja sanelis namo i visakų sanelai pasake. Nuo to čėsa saneliai visako turėja, ale visa auksa namo nesineše. Kožnų nedėlių aidava miškan su kašeli i atsinešdava auksą tik tiek, kiek raikdava pragyvynt. I tep saneliai da ilgai i laimingai gyvena.
12 metų