erdvė

Kažkur kaita pavasario į rudenį
o gal žiema iškart į vasarą
Atavaru atsikvėpė erdvių visatos 
suspaudžiant saujoj žemės rutulį
 
rytoj gal bus vėlu pabirs molekulės
pieštuko smaigaliu pergamentą įplėšus
tiek daug dar nenubėgta ir nepiešta
tarp kryžkelių drobės neliečiant

puikus gyvenimas šoklume paralelių 
atsigręžia kažkas tiksle į priekį
bet atsimerkus negaliu suprasti
delne manajam žaluma ugnim pavirtusi
Danielė