Nė nepajusi – vienišumo vėjas
Ir vėl atgal į praeitį nuneš,
Išklibins uždarytas langines,
O tu įžiebsi žvakę – liūdnas Prometėjas...
 
Skaitydamas mintis linguos į taktą
Alyvų krūmas padegtas šerkšnu,
Žėruos – lyg negana dienų anų,
Kai saulės liepsnoje tapai apdegęs, aklas.
 
Nutolsi nuo visų, kurie čiulbėjo
Prie inkilo vienintelės landos,
Nes netikėsi, kad nesikartos –
Išskrisdami paliks tą vienišumo vėją.
 
Paliks tave. Paliks vaškinę žvakę.
Ir tik truputį balzganos šviesos...
....................................................................................
 
Nors lūpos, prisiminus tau, šypsos,
Bet drėgnos bus kadais apakę akys...