Dangaus sūnūs II-53

Epilogas. Nauja pradžia

Raveną vis dar gaubė sidabrinė šviesa. Tokia ryški, kad aplinkui nieko nesimatė. Bet po kelių minučių ji išsisklaidė. Mergaitė iš lėto atsimerkė. Gulėjo lovoje, pro langą krentantys saulės spinduliai trukdė ką nors įžiūrėti.
„Kas čia atsitiko? – nesuprato ji. – Atrodo, prieš akimirką buvau kitur...“
„Ravena, girdi mane?“ – staiga nuskambėjo balsas jos mintyse.
„Gordonas?“ – aiktelėjo ji.
„Taip, tai aš perkėliau tave čia“.
„Kur? Kaip?“ – sutriko Ravena.
„Atsikelk ir apsidairyk. Ar tau ši vieta neatrodo pažįstama?“
Mergaitė iš lėto nusimetė antklodę ir lengvai, tarsi pakylėta neaiškios jėgos, priėjo prie lango. Saulė plieskė tiesiai į akis, bet prisidengusi jas, Ravena pamatė išsikerojusią žydinčią obelį. Visa tai jai tikrai atrodė pažįstama.
„Bet juk čia...“ – išlemeno ji.
„Taip, namai, kuriuose gyvenai vaikystėje“, – atsiliepė Gordonas.
„Bet kodėl? Kodėl aš ne pas Rubijų?“
„Tuojau pat sužinosi, – jis akimirką tylėjo. – Tu tapai vaiku, nes atgimei. Dangiškieji Sargybiniai paruošė tave naujam gyvenimui“.
„Naujam gyvenimui?“ – išpūtė akis Ravena.
„Suprantu, kad netikėta, bet tai dar ne viskas. Kaip žinai, mums buvo skirti trys gyvenimai, bet Kūrėjai nusprendė padėti. Ir mes gavome ketvirtą gyvenimą. Pildantis Pranašystei tu mirei, bet jie dar trečiame gyvenime tave prikėlė“.
„Palaukite, tai mes dabar ketvirtame?“
„Taip, Ravena. Tik prisikėlusi anksčiau, tu įgavai galimybę prisiminti viską, kas vyko. O dabar, kai visa istorija kartosis, tu sugebėsi ją pakeisti“.
„Bet kodėl? – negalėjo patikėti mergaitė. – Aš juk įveikiau savo tėvą! Aš istoriją jau pakeičiau! Kodėl turiu pradėti viską nuo nulio?!“
„Paklausyk, – stengėsi raminti ją žynys. – Žinau, kad tau skaudu, bet savo likimus pakeitė ne visi. Dabar mes atgimėme tam, kad jiems padėtume. Nejaugi nenori, kad tau brangūs žmonės naujame gyvenime liktų gyvi? Mes neturėjome kitokio būdo, tik atgimti, suprask“.
Ravena susimąsčiusi kurį laiką tylėjo.
„Bet jei ir šiame gyvenime nesugebėsime apsaugoti mylimų žmonių?“
„Gali dėl to visiškai nesibaiminti. Man pavyko padaryti taip, kad visi, prisikėlę naujam gyvenimui, prisimintų savo praeitį. Dėl saugumo, nieko neprisimena tik Ypatingieji, gyvenantys Žemėje. Žinoma, išskyrus tave, dėl to ir atgimei anksčiau“.
„Tai tikrai padarėte Jūs? – negalėjo atsistebėti Ravena. – Ne Kūrėjai?“
„Jie man davė naujų gebėjimų ir dabar aš taip pat esu Dangiškasis Sargybinis, – patylėjęs prisipažino jis. – Nori pamatyti? Lauk dienos, kai mes susitiksime. Ar prisimeni, kada tai buvo?“
„Tada aš atvykau į Šešėlių Karalystę ir prie Šmėklų pelkės mus užpuolė šmėklos, – nejučia šyptelėjo ji. – Taip, puikiai prisimenu... Bet palaukite, ar aš turėčiau mokėti bendrauti telepatiškai? Mano galios dabar neturėtų veikti, teisybė?“
„Jos ir neveikia, bet telepatiškai bendrauti tu galėjai nuo pat gimimo, tik to nežinojai“.
„O Rubijus? Dabar jis taip pat vaikas, ar ne? Ir Korė, Viktoras, Manu?“
„Jie visi vaikai, tik, deja, nieko neprisimena. Bet išauš diena, kai tu vėl juos pamatysi, tik būk kantri“.
„O kaip mano tėvas? Kas nutiko jam?“
„Traigonas dabar laisvėje, negavęs galimybės prisiminti savo praeities. Patikėk, dabar mums pavyks jį įveikti kur kas greičiau. Taip ir išvengsime daugybės mirčių“.
„Taip, aš tikiu. Rubijus sakė, kad tikėjimas yra stipriausia galia“.
„Gerai, o dabar metas atsisveikinti. Iki susitikimo, Ravena“.
Ryšys nutrūko. Mergaitė apsidairė po kambarį. Viskas iš tiesų atrodė kaip sapnas. Istorija prasidėjo iš naujo. Ji keliaus, kovos ir aukosis dėl mylinčių žmonių. Tik dabar viskas bus kitaip – ji žinos visus savo kelius ir vieškelius.
„Dabar aš nebūsiu sučiupta Tamsos Karalystėje ir nepakliūsiu į Užmaršties pasaulį, – galvojo Ravena. – Dabar aš neprarasiu atminties, palaidota po Tamsos tvirtovės griuvėsiais, nesileisiu užvaldoma Vidinio demono, nenužudysiu Azaros. Ir už viską turiu dėkoti jums, Dangaus sūnūs!“
Mergaitė pravėrė langą. Į ją plūstelėjo šilta, kvepianti pavasariu vėjo banga. Dar niekada nebuvo taip gera...
Besiklausydama paukščių čiulbėjimo, ji nejučia persibraukė sau per kaktą ir net sumirksėjo iš nuostabos – Agja buvo savo vietoje, tokia, kaip anksčiau. Bet dėl to bijoti nereikėjo.
Staiga prasivėrė kambario durys ir Ravena aiktelėjusi apsigręžė.
– Gana miegoti, tau jau metas į mokyklą!
Mergaitė kurį laiką stovėjo sustingusi ir vos tramdė ašaras. Niekaip negalėjo patikėti, kad ir vėl teks išvysti ją, Liną!
– Kas atsitiko, Ravena? Ar tau ką nors skauda?
– Ne... visiškai ne... aš tokia laiminga! – ir daugiau nebegalėdama tvardytis puolė jai į glėbį.
– Nesuprantu, kas čia dedasi, bet tiek to, tu visuomet buvai tokia keista, – nusišypsojo Lina. – Eime į virtuvę, paruošiu pusryčius. Tavęs jau laukia Agnė.
– Gerai, – linktelėjo Ravena ir išbėgo į koridorių. Bet staiga jos žvilgsnis smigo į duris – įėjimą į Krištolo rūmus...

Pabaiga

2014-04-21, 2016-12-13
Starfire