Knygnešys

Girdžiu, kaip nusileidžia vakaras į mūsų kaimą, tylus dūzgenimas
lipdo korius iš rūko, blakstienas pina nuovargis saldus kaip
rausvašonis vaiko skruostas,  matau – verias naktižiedė,
 brūzgenasi pakampėm aitvarai, nušvinta takas sakmėmis,
šiugždena prosenelio vyžos, svirne sukrautos kuždasi istorijos
(tenai – pelkynai, viržiai kur sugulę, tenai Juza savoj Kairabalėj
tašo sienojus, ten – spanguolių raistai. Ir laumės dar išdrikusiais
plaukais. Ir pasakos trisdešimt trys, kurias močiutė sekė).O prosenis
rabždenas styliai, maišas ant kupros nelyginant akmuo Sizifo – per naktį,
per slapsmes, per uždraustus žodžius jis brenda, per pasakas,
sakmes, per apiplyšusį elementorių, per ateitį, per savo
sūnus ir dukras, per provaikius neša istoriją, o pėdas jo seka
tik mėnuo. Trobelėje mažoj ratelio šnaresį užgožia promočiutės balsas –
matau vaikus, jie – basnirčiom, sutrūkusiom panosėm, pirštais murzinais
pešioja vilną, kartoja uo ir ma – ir susijaudinę – nes žino –
slapta, nes žino – draudžiama – ir prisisaikstę kas brangiausia –
ištylėt – tik pašnibždom rikiuojasi garsai ir godulys stebuklų – Viešpatie, koks
grožis čia plevena, koksai pasiryžimas, kokia dėkinga aš
esu tam proseniui ir žmonai jo, ir senajai trobelei – kad
šiandien turime tuos uo ir ma,  žodžius, kuriais galiu
sutvert pasaulį, taip, gal kaulai ir seniai sudilę, prašapus
trobelytė, koriai jau lipdomi kitur, ir baigia nykt senelių kaimas –
bet čia dar stiebias jovarai, dar veriasi naktižiedės, ir pasitelkusi
raides,atvėrus sielą ir įtempusi jusles, galiu išgirst kaip šiugžda
prosenelio vyžos, kaip skiemenuoja tie išdykėliai vaikai, o ačiū Die,
kad knygnešio pėdas tuos sopulingus vakarus sekė tik mėnulis.

 
paguodos giesmė