Aš nemyliu lietaus, niekada jis nebus mano draugas,
Nes kai lyja lauke, liūdna man širdyje ir namuos,
Įsijungiu šviesas – gal mane nuo vienatvės apsaugos,
Ir glaudžiuos prie tavęs, nes kai lyja, ilgiuos šilumos.

Monotoniškas garsas – barbena lašai į palangę,
Taip norėčiau užmigt, o pabusti, kai saulė nušvis.
Mano siela kankinasi, lyg uždarytas belangėj
Laisvės savo netekęs, ligų iškankintas žvėris.

Žemei reikia lietaus, nes be jo nežaliuotų žolynai,
Nežydėtų žiedai, nes nudžiūtų visi nuo sausros.
Bet nemyliu lietaus. Jį kenčiu tik – tokia realybė.
Laukiu giedro dangaus, laukiu saulės nušvintant languos...