Mūsų valandos senka,
Jų beliko mažai.
Aš tau ištiesiu ranką,
Tu – širdies paprašai.
Atiduodu tau širdį,
Sudaužytą lemties,
Išgirstu tiktai juoką –
Tau nereikia širdies.
Nebereikia jau nieko,
Išeinu aš tolyn,
Mūsų laiko nelieka, 
Praraja vis gilyn...
Nieko man nebeliko
Iš šviesiausios vilties,
Kaip dabar aš gyvensiu?
Juk likau be širdies...