Ruošiausi, kedenau sparnus,
Maniau – bus aukštas mano skrydis,
Toks giedras ir skaidrus dangus,
Tiek tvirto ryžto akyse,
Vėjelis dvelkia toks švelnus
Ir aš buvau jau pasiryžus
Pakilti su diena šviesia
Ir nesugrįžti į namus.

Tik papūtė staiga šiaurys –
Nuožmus, kaip septyni vilkai,
Viltis užgeso akyse,
Liūtis ir žaibas skrodė širdį,
Vienatvė verkė pas duris,
Sulūžo išskleisti sparnai...
Žinojau, kad likau viena 
Ir mano balso nieks negirdi.

Nebepakilsiu į erdves,
Svajonėms buvo dužti lemta,
Užtemo mėlynas dangus,
Nebevilioja jis manęs,
Bet kelias į namus parves,
Tuoj peržengsiu aš seną slenkstį...
Parvilksiu iš paskos sparnus,
Kurie jau nepakels, neneš...

Namai šilti,
Kaip niekad jaukūs.
Ten – vis dar myli. 
Tiki. 
Laukia...