Ilgesio vainikai

Kur upės tėkmėje
Lig nerašyto rašto,
Kuris kalbėjo,
Širdimi almėjo.

Lig begalybės...
Ai, tiek to,
Lig mažo krislo,
Kur Tavyje, kur manyje
Galbūt vaiskia šviesa sutvisko.

Paėmęs nerimą už rankos
Išeina jausmas,
Ne per linksmas, ne per liūdnas.
Šiaip sau.
Gal kiek pablukęs.

Tarytum ilgesiu Tevynei
Melsvai nudažo priebutį.
Lyg meldžias, lyg vaitoja.
Rauda.

O kas tenai,
Už uždarytų durų?
Ar tavo, Tėve, pantis kasdieninis,
Kuriuo rišai ir kinkei, pinčiavojai?
Ir man dar kažkadais uždrožei?

Išplaukia ilgesio vainikai,
Kur Joninių nakčia nespėjo.
Kur naktį šitą pribuvėja
Nespejo... Vai nespėjo...
Grėjus