Užvėrei vartus... savimi

Jau dusyk pabeldžiau į tavo vartus,
kai numirė laimės nešėjas.
Tikėt nenorėjau, jog jau nepabus
ant  žemės atgulęs jo senas šešėlis.

Bandžiau sugrąžint jam gyvybę žodžiu,
kurį tariausi vakar minėjus.
Nors tūkstantį kartų šaukiau jį balsu,
gyvybė per greitai tolyn išskubėjo.

Net jei ilgas atrodė šį rytą gyvenimas,
lyg lašas pradingo jis vandeny.
Aš kalbu apie tai, kaip greit dingsta kvėpavimas,
o tavo veide stingsta baimė gili.

Pagaliau supratai, ką šaukiau tiek gyvenimų,
kol galėjai padėti dar laimę išsaugot.
Tuomet man atrodė, netgi meilė tavęs nepažadintų,
beliko viduj tuščią viltį palaidot.

Net jei verksi dabar ar kalbėsi,
jog viltis nenumiršta taip greitai,
Tau į veidą aš juoksiuos, o širdy sau kentėsiu,
nes iš lėto vidurnaktį užsivėrė jau vartai.
Draugė