Rami tamsa iš lėto gaubia mišką.
Pritilo  švelniai ošiantys beržai.
Tik rausvos dėmės, tarp  šakų  nutiškę,
Dar šviečia lyg paletėje dažai.

Bet tuoj užges tos paskutinės dėmės,
Naktis iš lėto viską niveliuos,
Ir paukščio balsas iš kažkur atklydęs,
Lėtai nutils melsvuos dangaus keliuos.

Lyg gotika smailutės eglių žvakės,
Susmigs į graudžiai mirksinčias žvaigždes
Ir nykstantis jau kvartalinis takas
Visus į saldų sapną nusives.

Aš gerdamas tą svaigią miško tylą,
Naktižiedėm pakvipusią skaniai,
Žiūrėsiu, ką užtraukus tamsų šydą,
Naktie, dar suvaidinti sumanei...