kai lyja
niekada neatmerkiu akių
tik klausau kaip svyruoja 
šermukšnis po langu
ir vėjas priglunda palėpėj 
triskart kaminą apsivijęs

vis klausau istorijų
apie būtą nebūtą pavasarį
tokį skaistų kad migla nesilaiko virš pievos
o tik slysta tarp pirštų tiesiai į dūšią

kai lyja 
niekada neužmerkiu akių
tik smilkstu prie šermukšnio suklupęs