Neatnešk man to, kas vakar buvo.
Rytdienoj ir šios dienos neliks.
Krito lapai, visos žolės džiūvo,
Nes ruduo žiūrėjo į akis.
 
Skrido gervės – mūsų širdys skrido
Ir liūdėjo skrisdamos už mus.
Mes taip pat žiūrėjom į viens kitą.
Saulė glostė liūdinčius medžius.
 
Bet dabar žiema – šviesiausias metas –
Uždanga nukritus po nakties.
Šaŭk, širdie, gyvenimą supratus –
Niekada nebūna netekties.