Kai tavo veidą sapnas pakartos,
O medžiai vėl į langą tyliai belsis –
Eiles rašytas tau aš atsiversiu
Ir bus jose ruduo, ruduo...
 
Ir bus pernykščių lapų šlamesys,
Lietus, kol pašalas dar neatėjo,
Nubraukęs pirštais plaukų sruogą vėjas...
Bet jis negrįš. Nors jis negrįš –
 
Nušvis tą naktį mūsų pilnatis
Ir tūps ant delno žvaigždės mėnesienos,
Tad nesijausiu liūdintis ir vienas,
Nes būsi tu arti, arti...