Nupiešk
Tu nupiešk laiko atvaizdą drobėj
Ir pavasario šypseną žalią.
Būsiu aš tavo vakaro lobis,
Būsi tu mano sielos karalius.
Tavo lieknas spalvotas teptukas
Įsiklauso į vakaro raudą.
Vėtrom mintys šėlioja ir sukas,
Kartais mylimus tiltus sudaužo.
O atrodo, jog tiek nedaug reikia,
Tiktai spustelt sušalusią ranką.
Nenorėkime nieko pakeisti,
Tegul lyriškai vakaras slenka.
Tik nupiešk laiko atvaizdą drobėj,
Tu juk moki, kitaip neprašyčiau.
Tu seniai mano vasarų lobis,
Toks šviesus: taip tik aušros pražysta.