Jai vienai

Tris ąžuolus pasauliui dovanojus,
Juos puoselėjo, laistė, prižiūrėjo.
Sveikatą, plaukų spalvą paaukojus,
Jų ateitim, jų laime nuolatos tikėjo.

Ar audros siautė, ar lietus juos laistė,
Kaip mūro siena visada užstojo.
Gal patarimų ąžuoliukai ir nepaisė —
Užaugs tvirti, tokie kaip ji, žinojo.

Ir bėgo laikas, šakos, šaknys jų tvirtėjo,
Kartu su jais ir ji vis grūdinosi, vis gražėjo.
Jų ateitim, gyvenimo tikslais tikėjo
Net ir tada, kai jie po vieną pamažu išėjo.

Jau, rodos, ir visai tie ąžuolai suaugo,
Viršūnės jau parudę ir kamienai jau vagoti.
O ji vis vien juos puoselėja, rūpinasi, saugo,
Kaskart vis reikia jų nukritusius lapus greboti.

Ar bus diena, o gal kada išauš minutė,
Kai atsigręš ir jie į ją tartum į saulę.
Kai nebestrigs burnoj nuo ašarų sudrėkusi duonutė,
Ar bus kada, ar bus tokia šventa minutė?

*****

Kai vakare nuleidžia ąžuolai šakas,
Nužvelgia dangų spindesiu auksuotu,
Atodūsiu prisimena pavargusias rankas,
Kuri už juos savo gyvybę paaukotų.
Irma