Lyg peiliu rėžia ežerą vakaras:
Čia – tamsu, o ten – dar raudona,
Iš sausų žagarų laužo nekuriam,
Nes krante ajerai kvepia duona.
 
Dar pasėdim, parūkom ir skiriamės –
Juk dienos aštrios briaunos – į ąžuolą...
Ši naktis durs spygliais tiktai giriose
Ir tik tiems, kas nesuturi ašarų.
 
Patylėkim, nes balsas užkimo jau,
O rimties visada buvo maža mums.
Bet vėliau mes išgersim už gimusius
Ir už tuos, kam gyvenimą pažada.
 
Vėl sugrįšim prie šito ugniakuro
Ir tikrai atsilaušime duonos.
Ir po kojom auksinis guls vakaras,
Ir šešėlis nuo ąžuolo plonas...