Tavęs ilgiuos tą vakarą rudens,
           kai nuo žvarbaus lietaus patvinę gatvės
širdin atplukdo drungną liūdesį vienatvės --
          bet nelauktai vėl vakaro tyloj apsigyvens

Tavasis džiaugsmas tarsi spindulys,
           iš Tavo mylinčios širdies atklydęs
į mano širdį — ta šviesa gyvybės
          jos sutemas praskleis ir išsklaidys,

todėl ilgiuos tą vakarą rudens
          Tavęs, kai nuo lietaus patvinę gatvės —
ateik, prašau, į mano kambarį vienatvės
          ir vakaro tyloj širdy apsigyvenk...