Kai kurie sako, kad stiklą ryti lengviau nei tiesą. Ir laikui bėgant ji tik labiau išryškėja, bet suteikia mums tik skausmą, kuris pjauna mūsų sielą ir moralę. Žaizdos lieka mūsų širdyse ir jų niekas negali išgydyti... Nei melas, nei laikas, nes jis negydo. Gydo cigaretės ir alkoholis. Gydo sekundės, kurias mes praleidžiame su kuo nors kitu. Gydo ilgos gatvės ir prospektai, naktyje apšviesti žibintais, dideli akiniai, už kurių nematomos pavargusios akys. Gydo svajonės apie vasarą, apie naują gyvenimą, o laikas... Laikas negydo. Jis eina pro šalį, bet niekas nesikeičia. Ir tarp nežemiškos tamsos danguje apačioje nėra tobulumo. Jis tiesiog nepasiekiamas, kadangi anksčiau ar vėliau atsiranda tas lūžis, kuris viską sugriauna. Ir kiekvieną kartą iš naujo kristi, o tada kilti... Vėl nukristi ir vėl pakilti... Tai parodo žmonių valią, bet praėjus laikui ji pasikeičia palikdama po savęs tik baimę... Baimę pralaimėti... Ir ši mintis krausto žmogų iš proto. Jis praranda savo siekį, praranda savo svajonę, praranda savo idealizmą, kurio siekė visą gyvenimą, nes žmogus nėra paukštis. Jis negali tiesiog išskleisti savo sparnų ir pasiekti padangių, pasiekti aukštybių. Mūsų tikslas yra niekada nenukristi žemyn, paliekant po savęs prisiminimus, kurie bus stipresni nei pats noras laimėti, bet ne visiems lemta spindėti tarp žvaigždžių savo ryškia šviesa, nes vandens lašai išnyksta, todėl ir mes išnyksime, nepalikdami pėdsakų apie savo egzistavimą. Liks tik prisiminimai... Prisiminimai mūsų širdyse... Kuriuos skalaus laiko bangos smėlio laikrodyje...
Gatvės tuštuma paskendo vakaro šaltyje ir baltas sniegas, puošiantis apleistus takus, priminė tas dienas, kai galėjau prisiglausti prie šiltos mamos krūtinės... O dabar ta galimybė jau seniai išnyko. Atrodo, niekas nepasikeitė, viskas liko kaip ir anksčiau, bet atstumas tarp ankstesnio ir dabartinio supratimo vis didėjo. Tarsi pasikeitė kažkas viduje, nes kiekvieną dieną mane graužia kaltės jausmas. Jis neleidžia man norėti per daug, neleižia būti tokiam, kaip mano jaunesni broliai, nes po tos tiesos aš suvokiau, jog visas mano gyvenimas yra melas. Penkiolika metų... Penkiolika metų gyvenau, nežinodamas, kas aš iš tiesų, bet vienu dalyku esu absoliučiai įsitikinęs. Toliau reikės kentėti tuos pačius jausmus, nes laikas, kai galėsiu pats spręsti savo ateitį, dar visai toli. Ir šios mintys sukosi galvoje visą kelią. Matyt, jau prarandu realybės jausmą tarp šios iliuzijos. Pažvelgęs į apsiniaukusį dangų nusijuokiau. Nežinau, kodėl, nesupratau, iš ko, bet greičiausiai iš savo paties bejėgiškumo. Ašaros susimaišė su šaltais lietaus lašais ir jau nesugebėjau atskirti jų. Iš kišenės išsitraukiau paskutinę likusią cigaretę ir įjungęs žiebtuvėlį uždegiau. Šilti dūmai susimaišė su šaltu vėju ir jie paskendo pilkame rūke. Nuo visų tų minčių pradėjo skaudėti galvą, todėl nuvaliau šalimais esantį suoliuką ir atsisėdęs užmerkiau akis paskęsdamas tuščioje bedugnėje savo širdyje, nes aš jau seniai susitaikiau, kad laiko nesugrąžinsiu. Praeitis liks praeitimi, dabartis keliaus savo tėkme, o ateitis lauks savo pančiuose už kiekvieno kampo, nes aš esu priklausomas nuo sekundžių, kurios palieka mane už nugaros. Juk amžinybės nėra... Ji neegzistuoja kaip ir mūsų jau žlugusios viltys pakeisti gyvenimą ir bent akies krašteliu pažvelgti į tai, kas mūsų laukia, bet aš bijočiau, kadangi nesugebėčiau toliau gyventi, jeigu sužinočiau, kad laikas manęs visiškai nepagailėjo ir paskandino savo tėkmėje, kuri galiausiai sugrįžo ten, iš kur atsirado...