•                                                                      - - - „Gras daiktas –
                                                                                                   ne toks geras, kaip Niekas.“
                                                                              Soiku Shigematsu, DZEN MIŠKAS
                                                                              (iš knygos: 365 DZEN ) - - •

                          *

                Kur skrendu?
                  Kur krentu?

            ar krentu, ar
            skrendu?
            sklendimu
            erdvėje
            gervių
            klyksmo,

                   Su šviesa
                   D e l n u o s e
                   Po dangum
                   Išeinu,
 
            lapas
            klevo
 
                   G e l t o n a s 
                   [A š],

            blyksniu - - -
 
                    - - -  „...B U V A U...“

                                      * *

               kai manęs dar nebuvo žmogum –
                              nežinojau
                                kas yra
                               d e l n a i,
             nežinojau, [žinojimas] – dvasinio būvio,
                  nežinojau ir to: [nežinai], tik
                                 buvimas
                                b u v a u... - - -
 
                    - - - „...KAŽKADA, kol...“

                                       * * *
                         šiandieną pamatęs
                           klevo lapą,
                                           kaip

                                         r a n k ų
                                         manųjų
                                         d e l n a i,

                                  [AŠ] prisiminė
                         praeitą
                                    Gyvenimą:

                          
                        „Vėjy lapkričio
                                             dega
                                        k l e v a i...“

 
                                        * *   * *

                       Po siautusių liūčių šlapiu kauksmu 
                          ir ašarojusių tyloj žvaigždžių
                                        birželio naktį,
 
                pakilusiam rūke, 
                                       užaugusių rasų lakštingalų lopšy, tik
                       laikinuoju kūnu amžinybę sklęsti – žaliuoju
                       buvimu – 
                                  žaliuoju cunami(u) 
                                                            besiritančiu,
                        Vasarų bangų mūšom, per Žemę, į
                           
                                       Rudenio krantus,
                      sustingusiu vašku, juoda dagtim, tik
                                  laikinąjį kūną amžinai
                                         liepsnojantį (su)
                                                           degti...