Pavasarinis

...Vo džiaugtėis neznuočėi gīventė.
Gīventė neznuočėi kėntietė.
Net, je tas gīvenėms tier švėntė,
Ož diekou kėtėms prižadieta.
 
Jug vėskas – ėš nieka i nieka,
Je čiesos nošlousta kāp dolkės.
Vo žuodė nesvietėška spieka
  Ėr prikel, ėr kert... Ligo kolkuoms.
 
Bet rasint tėn īr da nuors mirksnis,
Ka žuodē tēp tėrpst ligo paukštē...
Ėr tol, kol i nieka pavirsi,
Mėnkoma dėdībė gal jaustė.
 
Rudininis

Ka apšals nežėnuojėmo akis,
Nosėtvierosės dumblėna dongo,
Ėr jau vuortinklė kėlpuo ėšsekės,
Kriuokaus vies, atsėklāpės po longo,
 
Da nebūsi priejės tuo taška,
Ka nebvuožuotė rēk, vo jau dėrbtė...
Nuors sėlpnoms, vėsa sīla ėšblaškės,
Kronks: nē kuoju, nē sparnū pakėltė.
 
Rēks basam da ilėptė i kalna,
Aplediejusi, apipostīta...
Kāp i Pondėiva ėštėista delna.
Kāp i sapna, pagimdiusi rīta.
 
Lėks da vėina akėmėrksnė slėnkstis,
Pri katruo kuožnos šliaužė  a biega...
Kāp pri krīžiaus – tik galva nolėnktė...
A sokrėtės pavėrstė i nieka.