Parkerių pasakos. Pasaka apie gražią šunytę

   Kartą gyveno Ši Cu veislės šunytė, kuri turėjo labai turtingą šeimininkę. Kalytės vardas buvo Marionikita. Bet ją visi vadino tiesiog Marionka. Va dėl tos pravardės ir visa pasaka. Matot, pati Marionikita labai nekentė savo pravardės. Ji turėjo visko, ko tik geidė, bet labiausiai nekentė savo pravardės. Klausiat, kodėl? Juk šiaip graži pravardė. Ne kokia kurkulė. Ir vis dėlto. Šunų kalba „marionk“ reiškia „kvailė ir pasipūtėlė. „Dvarniaška“. Manau, dabar suprantat, kodėl Marionikita nekentė savo pravardės.  Todėl mes ją vadiname Marionikita. Nors ji ir negirdi.

   Taigi. Marionikita gyveno nuostabiai. Turėjo nuosavą namą, kuriame jautėsi lyg valdovė. Morionikitos dienotvarkė buvo labai karališka. Ryte atsibudusi ji eina į karališką pieno vonią su rožių žiedlapiais ir prabangiausiais eteriniais aliejais. Viskas buvo padaryta pagal didžiausius Marionikitos tyrimo rezultatus. Po maudynių Marionikitai buvo atliekamas rytinis masažas kvepiančiame kambaryje. Po rytinio švarinimosi Marionikita eina pusryčiauti prie didžiulio stalo. Pusryčiauti su ja susirenka pilnas valgomasis Marionikitos pažįstamų ir nepažįstamų šunų. Kai kurie ateidavo verslo reikalais, kiti ateidavo pasisvečiuoti, o dar kiti buvo artimiausi Marionikitos draugai. Iki pietų šunytė tvarkydavo verslo reikalus. O jų būdavo įvairiausių. Šunys skundžiasi, kad jų kieme per maža vietos. Dar kiti, kad nueitum pas veterinarą reikia ilgai laukti. Vis tas tokie patys reikalai. Pietų ateidavo artimi Marionikitos draugai ir jų šeimininkai. Po pietų Marionikita galėdavo atsipalaiduoti privačioje kirpykloje, baseine, šunų soliariume ir daugybėje kitų pramogų. Vakarienės ateidavo tik Marionikitos giminė, kuri gyveno šalimais. Po vakarienės Marionikita vėl eidavo maudytis tokioje vonioje, kokioje maudydavosi rytais, tik ne su pienu, o su putomis. Kai Marionikita eidavo miegoti, jai tarnaitės sekdavo pasakas, o aplinkui cirko artistai rodydavo naujausius cirko numerius. Tuomet Marionikita užmigdavo. Ryte ji atsibusdavo ir vėl viskas prasidėdavo nuo pradžių.

   Taip ir gyveno Marionikita. Jai labai atsibosdavo tas gyvenimas. Ji nuolat svajojo apie gyvenimą su vilkais toli laukuose. Gyvenimas buvo toks monotoniškas, kad ją net pykino. Visas pasaulis už Marionikitos kiemo tvoros atrodė toks viliojantis, ten tiek daug nuotykių!.. O pas šunytę laikas tarsi sustoja. Niekas nevyksta, tik kartais atvyksta koks skurdus šuo ir prašo išmaldos. Marionikita labai dosni. Jos kvartale nebėra šunų be šeiminikų. Visi šunys turi namus, o jei pasiklysta, tuojau pat susekami šeimininkai ir šuo grįžta ten, kur jam ir vieta.

   Bet vieną rytą Marionikitos gyvenimas labai pagyvėjo.

   Kartą, kai Marionikita apsimetė mieganti ir visi linksmintojai išėjo, ji gulėjo ir liūdnai galvojo apie savo nelaimingą dalią. Tik staiga prie ausies kažkas suzvimbė. Šunytė persigando, tačiau suvokė, kad čia kvepia nuotykiu ir ji nieko nedarė.
– Nebijok. Pajutai tavo liūdesį ir atskridau, – pratarė kažkas. Marionikita pamatė žvirblį.
– Kaip tu čia patekai? – net išsižiojo Marionikita.
– Aš esu ne žvirblis, o fėja žvirblio kūne. Kodėl tu tokia nelaiminga, nors gyveni taip gerai? – paklausė jos fėja.
– Visas gyvenimas toks nuobodus, monotoniškas ir per daug geras, – skundėsi Marionikita. – Be to, pikti šunys mane Marionka vadina.
– Nenusimink. Galiu tavo sielą kiekvienai nakčiai perkelti į kokio nors kito šuns pasaulyje vietą.
– O aš elgsiuosi taip pat, tik nežinosiu, ką veikiu? – nustebo Marionikita.
– Tavo kūnas bus užhipnotizuotas daryti tai, ką visada darei. Be to, tu būsi kitas šuo tik naktį, – aiškino fėja.
– O aš nejausiu nuovargio grįžusi į savo kūną? – paklausė Marionikita vis dar netikėdama. 
– Ne. Tavo kūnas miegos, – atsiduso fėja.
– O tai saugu? – pasitikslino Marionikita.
– Visiškai, – patikino fėja.
– Gerai. Sutinku, – ryžtingai pasakė Marionikita.  

Tuomet prasidėjo visai kitas gyvenimas. Per naktį pabuvodavo Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje, Šveicarijoje, Škotijoje ir gausybėje kitų šalių. Marionikita tiesiog nesulaukdavo nakties, kada vėl galės keliauti. Marionikita tiesiog nelabai ką ir veikdavo dieną. Ji visiškai pasikeitė. Ji tapo labai išsiblaškiusi ir netvarkinga, nieko nebenorėjo. Ji tik laukdavo nakties. Galiausiai vieną naktį Marionikita niekur nekeliavo. Ji sunerimo. Kaip čia taip gali būti? Tuomet atsirado fėja ir pasakė:
– Mūsų susitarimą atšaukiu. Tu ėmei būti kaip nesava. Tavo gyvenimą naktys pažeidė. Daugiau tu nebekeliausi.
– Prašau! Aš gyvensiu kaip anksčiau, tik leisk man vėl išskristi naktį! – maldavo Marionikita.
– Ne, – tepasakė fėja ir išnyko. Nuo tada Marionikita vėl gyveno įprastą gyvenimą, tačiau tapo žymiai išmintingesnė ir ėmė džiaugtis tuo, ką turi.
urte03