Viskas sužaista jau, kas dabar pakartotų
Mūsų kūnuose juntamą kelią ir greitį,
Be taisyklių žiema, ledo guolis žaizdotas
Vėjo žaibą sugavęs nusvilina veidą.

Ištuštėjusi oda kartojas į sniegą,
Kimūs žodžių ledokšniai, praryjantys orą,
Kai laukinis šuva mūsų kaulais nubėga,
Keičias gentys ir kartos, vos juntamas svoris

Išsilydžiusio kraujo į kitą  rytojų,
Vėjo protėviams gimstant iš būsimo laiko,
Ten genetinis kodas gyviems negalioja,
Tik rujojančios ugnys į niekur pareiti,

Prisikasti savęs ir tylėti į tiesę,
Kol negyjantis kvapas sekioja ir smaugia,
Mūsų kūnuose tuščia, taip mirštama dviese,
Ugnys beldžia į tamsą ir priima auką.