Jau tuščia tiek, kad nebėra kur grįžti,
Tik spalvos pjauna popieriaus plaštakę,
Jausmais užsmaugtas guolis vakarykštis,
Ir tiek vandens į žvilgsnį sūriai teka.

Siauri latakai potvyniams surinkti,
Dangaus lėliukės prietema į vyzdį,
Seniai jau paslėpti nejautrūs ginklai
Sekundėmis užtroškusiam sugrįžti.

Seniai tylu, toks prieangis, kad telpa
Tik mano be tavęs įskilę akys,
Kai žingsnių sutema namus sukarpo,
Stebuklo jokio, laukti nesudegus,

Nesužvėrėjus prasikast lig žemės,
Kur tyli visos nuodėmės ir dėmės.
Kvėpuoja tik dangus, pergreit sutemo
Visi jausmai, ir įšalas lyg žiemą.