Pavargęs dievas ištrina žvakes,
Dangaus pelkynuose užklumpa sniegas,
Ir niekada daugiau tavęs nepasiges
Maža mergaitė, debesiu nubėganti.

Bedugnės aštrios perveria akis,
Jau per toli, kad tiltai imtų vytis,
Pernakt savim kliedėdamas sergi,
Visi sapnai vienodai nudažyti

Ir užkasti po tirščiais pilnaties,
Į sniego tirpią tylumą dalijantis,
Maža mergaitė dar ilgai skaudės
Basom naktim, net sapnui neužgijus

Net neišaušus dievui snigs aušra,
Ledės pavargęs kvapas peteliškių,
Akis užspaudus linija aštria
Kitam danguj mergaitė krykštaus.