Laiko venos pulsuoja ir klampiai dalijasi oras,
Nemokėta seniai už gyvenimą, lietų ir nuopuolius,
Kojos neša atgal, nepažintas, tik juntamas svoris,
Šermukšninė lazda, tiktai tiek, kiek nelemta žinoti.

Ir nelemta turėti, tik laukt visą amžiną laiką,
Kol išbluks atmintis, laumės piktos vaikus išdalija,
Budi prieangy kelio ir godžiai vidun nusitaiko
Ten, kur skauda save, kur žydėdamos miršta lelijos.

Kur ženklai be lemties, tiktai lūpose kimstančios raidės
Išsibarsto prieš vėją ir akys iš potvynių brenda,
Laumės smilko aprūkusį dangų, seniai šitas pokylis baigės,
Tik skaptuoja kažkas vis tą pačią įskilusią lentą.