6
maldos gražbylystė

sieloje įsižiebus rudeninė šviesa
nors vasara už lango staipos
daug šilumos bet lemties ranka
netoli anapus slenksčio paskutinė pastraipa

galbūt ją ištars jau be manęs
vingrioj maldos gražbylystėj
tai bus bet dabar
lyg po didelio darbo pailsęs

prisėsiu nuvargusį kūną jaučiu
o sieloj ramu ir saulėta
iškalbinga tyla apgaubusi mano pečius
išsekę kerai o kiek buvo tikėta

jau javai nukirsti suvežti
net ražienos išbalusios pėdų nedilgo
nežinau bet aruodai tušti
ir vis gi kažko nepaprastai ilgu

tai ji raji rajūnė praraja
į du krantus pasaulį padalijus
aš dar čia savam krante
dvejonių darganos vėl įsilyja

kokius turėjau aš įgaut sparnus
kad neregimybės įveikčiau skaidrį
įstrigo žodis gerklėje sprangus
apgaubtosios tylos neplėšo aidas

dvejonių dargana ilga baudi
ne mano valioj įveikti tylą
absoliuti galia yra skaidri
juk šviesa į tamsą nyra

o amžinos šviesos galbūt nėra
formos žaismas dangsto skaidrį
o Dieve tai tu esi ta praraja
baugi nes be ribų keli vien stygių aitrų

ar aš galiu pažvelgt Kūrėjo akimis
į šį pasaulį mano akyse kur spindi
aš kuprą nusimesti privalau ir su viltimi
stovėt tylus kaip palaukės klevas rymo

juk niekingiausias žemėj iš visų
žengei per prarają grėsmingą
galbūt rudens sieloje šviesu
kad viltį palikai išeinančiam į tylą

šilta sielytė dulkelė formos
pabiros ant skaidrėjančių ražienų
prarajos ryklėje galių štormas
išskaidrins ką stygiuje įsteigiau įėmęs