Kai boružės skauda prieš lietų, kai debesys noksta
Atokaitoj vėjo, kai pildosi gatvių kanalai,
Ten žingsnių kajutėse geriasi juokas į troškulį,
Įskilę žibintų atstumai tylėdami gelia.

Ir plėšo nuo lūpų vidurdienius, merdint po liepomis
Bičių kūneliams šaltiems ir žaizdotiems, jau baigiasi karas,
Ir traukias tušti šuliniai, prie dangaus atminties prisilietę,
Po tirštą bedugnę išdegina lietūs, o potvyniai gerias

Į skilusias lūpas, į juodo asfalto kasyklas,
Kur saulės kokonuose kuždasi požemių akmenys,
Lietum atnašaujamos bitės užlipdo akis, viskas tikra,
Kai sminga lašai į vidurdienio plaukus ir šnekasi.

Meduotomis raidėmis limpant atodūsiams girdisi
Užkimusios žolės, šaknų nėriniuos žemė pildosi,
Į boružių lietų, ir jau nebeskauda, tik spusteli širdį,
Kai upės įstringa po lūžusiu vasaros tiltu.