Kartais sako: su tavimi neįmanoma! O aš ką? Aš nieko...
Tai buvo išdavikiška rytinė Saulė. Ne, visiškai ne ta, kuri ryte apšviečia visą kambarį, atnešdama krūvą optimizmo ir džiugesio. Beje, tokia Saulė kažkodėl būna ypatingai retai. Dažniau ji tampa išdavikiška, susiranda bet kokį užuolaidų plyšį ir kažkodėl taikosi tiesiai į akis, priversdama nerimauti, muistytis lovoje, ieškoti žadintuvo, o jį išjungus suvokti — nepadeda, slėpti galvą po pagalve, užsimauti antklode ir pasislėpti nuo viso pasaulio. O ji vis spigina, kažkaip negailestingai, vis aštriau, kol visai neišverčia iš lovos su skaudama galva ir nepasitenkinimu civilizacija nuo pat ryto.
Aš iki šiandien nesuprantu, kodėl jį taip elgiasi ir kodėl pasielgė būtent taip anuomet...
Ilga kelionė nuvargino. Nors ir kaip mėgčiau naktinį pasivažinėjimą — tokį, atrodo, ramų ir reikšmingą..., ypač kai šalia ramiai ilsisi ji... Naktinis pasivažinėjimas tampa lyg metafizine kelione į nežinią. Kodėl vyrai taip mėgsta tokius pasivažinėjimus? Gal dėl to, kad tampa paslaptingi..? Tai panašu į skrydį, mes skrendam virš visko, šviesos prazvimbia pro šonus, jos vis keičiasi, o mes skrendam į savo svajonę ir mėgaujamės tuo. Bet gal ne visi, gal taip tik man. Sako, jog vyrai yra erdvės užkariautojai... Ir mes jaučiam tai, užkariaujam naktinę erdvę, lyg atsakydami mūsų berniukiškoms tamsos baimėms. Aš užakriaudavau tamsą, jį man pasiduodavo, jaučiau begalinį pasididžiavimą savimi!
Tuose kraštuose Saulė tokiu metu praktiškai nenusileidžia net naktį. Nuo to visa kelionė pavirto į kažką mistiška, neapčiuopiama... o kai ji išnyra iš už horizonto, galvoje prabėga vaizdai apie kosmosą ir automobilis paslaptingai ir misteriškai tampa beveik kosminiu erdvėlaiviu, lenktyniaujančiu su orbitomis saulėlydžio link.
Oslas liko už nugaros, tikslas buvo visai arti, tad trumpas sustojimas puodeliui kavos atrodė lyg užtarnautas trofėjus šauniam, savimi pasitikinčiam erdvės užkariautojui.
Aš iki šiol gailiuosi dėl to sustojimo, vis pergroju nakties įvykius, teisiu save už tai ir dėlioju likimo kaladėles, svarstau, svarstau, gal viskas galėjo būti kitaip?
Ir dar ta išdavikiška Saulė...
Atsisėdus į automobilį radau ją verkiančią, tiksliau, visiškai apsižliumbusią, ašaros bėgo su kažkokiais kūkčiojimais, verksmas užpildė visą erdvę ir ji net nesiruošė liautis...
Tikriausiai niekas pasaulyje negali išgąsdinti vyrą labiau nei moters kūkčiojimas. Jie lyg aštrūs peiliai duria į širdį ir kiekvienas vyras jaučia, jog šarvų nuo to nėra... tiksliau, bet koks šarvas bejėgis apginti nuo šių dūrių... tai beviltiška... todėl lieka sustingti ir laukti, kas bus toliau..., kuo tai pasibaigs... Man atrodo, jog vyrai giliai viduje net pradeda melstis lyg senovinio laivo kapitonai, užklupti audros, suvokę, jog yra bejėgiai...
Ji vis kūkčioja, aš kūkčiojau iš paskos... smegenys pradėjo ūžti nuo minčių kaleidoskopo — kas? kaip? kodėl? ką daryti...?
Ji vis verkė, verkimas pradėjo virsti staugimu... ir atrodė, jog jei nebus įsikišimo, ji mirs nuo verksmo...
Nutariau veikti!
— Brangioji, kas Tau, kas atsitiko?
Atgal išgirdau nerišlų garsą..., kažką panašaus į, šveplavimą nosimi, verksmą, pertraukiamą kūkčiojimu...
Suvokiau progą parodyti savo kilnaširdiškumą, švelniai apkabinu ir klausiu vėl.
Per kūkčiojimą išgirstų dviskiemenį y-y-y... Sau-u-u-u... y-y-y... lė-ė-ė...
— Kas? Saulė?!
— Taip... y-y-y... Saulė šviečia tiesiai į akis... y-y-y...
— Na, brangioji, tai tik Saulė, juk nėra dėl ko nerimauti.
— Tu mane palikai... y-y-y..., — verksmas dar labiau prapliupo.
— Aš? Tave...? Palikau?!
— Ta... i-i-i... p... y-y-y...
— Ne, brangioji, ne, aš tik nuėjau nusipirkti kavos!
— y-y-y... Sa-a-u-u-u-lė šviečia man į akį, aš atsibudau... y-y-y... tavęs nėra... y-y-y... tu mane palikai... ir... y-y-y-y-y-y...
— Na brangioji... aš juk grįžau, buvau tik trumpam nubėgęs, aš pavargau...
— y-y-y... tu palikai mane... y-y-y... Saulė... y-y-y... aš noriu valgyti... y-y-y... tu nenupirkai man bandelės... y-y-y... SU TAVIMI NEĮMANOMA...
Šmaukšt! Plaktukas trenkė visa jėga į stalą...
— Teismas baigtas! Teisiamasis, jūs nuteistas iki gyvos galvos, visą laiką privalėsite praleisti griežto rėžimo kalėjime! Teisiamasis, ar supratote nuosprendį?
Viduje viskas apsivertė, sustojo, buvo virš suvokimo ribos, viršum visko, tiksliau, tai jėga, sugriovusi viską...
O aš ką? Aš nieko!
Mes pradėjome važiuoti, kelionė tęsėsi mirtinoje tyloje, tik šalia ji vis krūpčiojo... girdėjau lyg plaktukas, — teisiamasis, supratote nuosprendį..?
Nejučiom pradėjau galvoti, juk ją reiktų atgaivinti, ji išprotėjo... gal jai padėtų šaltas Fiordo vanduo? Mielai ją ten įmesčiau su visais drabužiais... Dairiausi į šonus... kaltinau Saulę..., čia Tau..., pažadino..., į akis spigina... Beprotnamis... Kaip reikės gyventi toliau... Nuteistam iki gyvos galvos...
Atvažiavome. Miegojome apsikabinę. Ir tylėjome...
Tik kažkodėl pradėjo vykti keisti dalykai. Kai aš norėjau valgyti, ji vaikščioti. Kai aš vaikščioti, ji valgyti. Kai ji norėjo aplankyti miestą, aš ilsėtis. Kai aplankyti norėjau aš, ji ilsėtis... taip buvo su viskuo...
Mes ištrūkome į miestą, didingą karalių sostą fiordo pašonėje. Ir kai ji norėjo vaikščioti aš norėjau grįžti. Mes bambėjome. Kai pamačiau nuostabų fiordą ir galvoje iškilo sena mintis ją atgaivinti vandenyje su visais drabužiais..., ji iššoko iš mašinos sankryžoje, mesteldama įkandin „su tavimi neįmanoma“...
Vėl tas teismas širdyje sudrebinęs viską, vėl nuteistas, jau antrą kartą...
— O aš ką? Aš nieko!
Tik ir jaučiuosi niekas. Pasaulis tapo kažkoks nesuprantamas ir nesuvokiamas, sudrebintas ir sutrikęs...
Grįžtu į namus.
Pradėjau pastebėti keistus dalykus. Vis pastebėdavau, jog laikas sustodavo. Pagaudavau save sėdint su šakute rankose, įsismeigus į tašką , o laikrodis rodo 10 minučių daugiau. Kriauklėje rasdavau sulankstytas šakutes... Kas juos lanksto..? Vis dažniau sėdėdavau prieš ežerą ir tik tolumoje pravažiuojantis traukinys gebėjo grąžinti į realybę... Vis svarsčiau, ką padariau ne taip? Juk tai buvo nuostabi kelionė! Panemunė, pilys, Ventės ragas, pakrantės švyturiai, gandrai, kempingas ant marių krantų, raudonas saulėlydis, glamonės... keltas iškilęs virš visų smėlėtų paplūdimių... perskrosta Baltijos jūra... Švedija, ežerai, Norvegijos fiordai...
Ir galvoje tvinksintis:
— Su Tavimi neįmanoma... neįmanoma... manoma...
Ant stalviršio surasdavau šakučių ir peilio žymes...
— Nieko, nieko, aš nieko... Bet ką aš padariau ne taip?! Nieko, viskas pasikeis...
Ji sukėlė ant kojų visus kurortinio miestelio žmones, vos ne policiją... kur tai matyta, jog miestelyje pirmą kartą per šimtmetį atsirado kažkas braidžiojantis po tunelį, ten, kur negalima. Galiausiai net picos kepėjas metė visus darbus, kad ją pasimetusią atvežtų namo.
Ji švytėjo laime ir pasitenkinimu, o aš buvau nuteistas dvigubai bausmei „iki gyvos galvos“...
Ir ką aš... aš nieko...
Galiausiai ji išskrido... taip buvo suplanuota.
Ji vėl verkė, aš vėl įsitempiau...
Atsigręždama ji mestelėjo...
— Aš tave myliu!
— Su tavimi neįmanoma..., — murmtelėjau.
— O aš ką? Aš nieko! — šyptelėjo.
Jos visa figūra, kūno linijos, jos vingiuojanti eisena — viskas kalbėjo apie tai.
— Ji nieko! Ir tuo visiškai patenkinta...
Ir aš nieko...
Įsimylėjau, — švistelėjo mintyse.