Papasakojau tau viską! Dabar tu
— Tu jauti tai?
— Ką?
— Egzistenciją?!
— Ne, nejaučiu!
— Kaip? Tu juk turėtum jausti! Tu!
— Žinai, ne... tiesiog ne... gal ne šiandien ir ne dabar...
— Ne dabar? Kam tuomet atvedei mane čia?
— Paklausyti varpų!
— Varpų?
— Taip, varpų!
— Bet aš negirdėjau jokių varpų?!
— Aš taip pat!
— Kodėl mes čia atėjom?
— Jie turėjo groti, bet negrojo...
— Kaip gali varpai negroti?
— Nežinau... Čia jie nuolat ir visada grodavo...
— Kaip tai galėjo atsitikti?
— Nežinau, gal prasidėjo karas? Žinai, čia jie kasdien grodavo jau kelis šimtus metų... išskyrus karo metą...
— Karas?.. Kam mes atskridom čia dabar?! Tu nežinojai apie karą?
— Ne, nežinojau...
— Ne, tu juokauji, jokio karo čia negali būti, juk nesigirdi nei patrankų salvių, nei šautuvų šūvių...
— Taip, nesigirdi... Gal tai viduramžių karas?.. Kariai apsirengė riterių latais, pasiėmė į rankas kardus ir išėjo į gatves...
— Taip gali būti? Tu juokauji... Be to po mumis gatvėse nesigirdi metalo žvangčiojimo! Juk tai mylimiausias karių garsas! O jo nėra.
— Gal tiesiog viskas sugedo?
— Sugedo?
— Na taip, sugedo!
— Aš nežinau, nesuprantu tavęs! Kam tu atskraidinai mane čia, kai čia viskas sugedę...
— Atleisk. Galvojau, čia taip neatsitiks, bet atsitiko...
— Kas atsitiko?
— Na... tai! Žiūrėk! Dabar be penkiolikos minučių šešios, po akimirkos varpai daužysis vienas į kitą, bet jie neskambės... Tai atsitiko vėl!
— Tikrai... Jie neskamba! Kaip tai galėjo atsitikti?
— Galbūt lygiai taip pat, kaip su egzistencija. Ji yra, bet gali jos nejausti... Taip ir su varpais: jie yra, jie liečiasi tonomis skambaus metalo, bet neskamba... Lygiai taip pat...
— Kaip keista...
— Taip, tai labai keista... Aš norėjau pasižiūrėti su tavimi! Bet tai pasikartojo vėl!
— Tau taip vyksta?
— Taip, dabar dažnai! Tiksliau pasakius, dabar man taip atsitinka nuolat!
— Kas atsitinka?
— Na... varpai! Kai jų nematau, jie groja... Aš juos girdžiu. Tuomet užsimanau pasižiūrėti, užlipu į varpinę pasižiūrėti... Ir...
— Ir... Nagi pasakyk!
— Ir... aš pamatau tuštumą! Tiksliau tikrovę... Pamatau tuščiavidurį varpą — tuštumą. Įsivaizduoju, tarp elektronų tėra tuštuma... tai iš esmės viskas tėra tuštuma... Ir jie nustoja skambėti!
— Kada tai prasidėjo tau?
— Tikriausiai nuo vaikystės. Turėjau tais laikais prabangų radiją, jis nuostabiai grojo... Norėdamas pasižiūrėti, kas ten groja, išardžiau jį... ir jis nustojo groti.
— Tu viską taip gadini?
— Nežinau... Ne... Gal tiesiog sugedo metalas, gal oras, o gal... gal sugedo pati egzistencija?! Juk žinai, ji gali sugęsti...
— Prince, kaip?! Tau juk niekas negalėjo sugesti! Tau!!!
— Mieloji... viskas sugenda, kai pasižiūri iš arti!
— Prince, net tau?
— Taip. Ir man...
— Prince, atskridai čia, užlipai į varpinę... Ir varpai sugedo... Kokia tragedija!
— Erina... sugedo ne varpai... Sugedo pats oras, pati egzistencija...
— Vargšelis... Kaip tai atsitiko tau, Prince?
— Man pamelavo!
— Kas?
— Pati egzistencija! Toji didžioji melagė! Aš buvau savo planetoje, buvau vienišas ir nuolat stebėjau Žemę. Skaičiau apie ją knygas ir pasiklausydavau žmonių pasakojimų... Gyvenimas taip viliojo... Ilgai buvau vienišas ir pradėjau bendrauti su egzistencija! Ji mane apsėdo! Ten... planetoje... šalia kitų egzistenčių planetų... Ir apsiprendžiau pasirinkti ją!
— Ir ką?
— Ir aš atsidūriau čia. Iš Princo, kuriam groja muzika, kuris bendrauja su pačia egzistencija, kuris ją įsimylėjo... tapau žmogumi... Atsidūriau joje, egzistencijoje... Ir ji nutilo... Sugedo, kaip genda metalas, oras, draugystė, meilė ir metai! Genda metai ir egzistencija. Ypač, kai į juos pasižiūri iš arti!
— Kaip gaila... Aš įsivaizdavau tave kitokį...
— Aš pats įsivaizdavau save kitokį...
— Kas atsitiko? Papasakok man viską!
— Man atrodo, aš sugedau kartu su viskuo... su metalu, oru, garsu ir egzistencija... Ar galėsi mane pamilti po viso, kas atsitiko?
— Nežinau...
— Nežinau ir aš... Bet aš papasakojau Tau viską! Dabar tu!