Esi vandeningas dangaus amuletas,
Tau stigmų žvaigždėm užsitraukia kakta,
Bangų pranašai siunčia vandenį lėtą
Į miestą, kur žingsniais kryptis uždegta,

Kur plakasi kūnai į smėlio ganyklas,
Išleidę po šaknį, po sielą nukirtę,
Ten greitai užgyja asfaltas ir stiklas,
Dangus nebeturi į debesis tiltų.

Tik papila lietų ir vandenys klega,
Ties tavo kakta išakijusios žvaigždės,
Ledėja asfalte mėnulio botagas,
Užsiveria lūpos ir skiemenys baigias.

Tik kandžioja žingsniai punktyrais rytojų,
Esi vandeningas dangaus amuletas,
Prasiskiria bangos, vėl basas klampoji,
Eilėraščių stigmom per amžius žymėtas.