Žiemos alksnynas

Pro tiršto rūko sąmanas tarytum išprotėjus
Žiema nuo pat pirmos dienos šalčiu užspaudė.
Sniego grūdais kaip pas laimingą ūkininką užderėjus,
Ji dirbo, stengėsi, anei dienos nesnaudė.

Brendu, džiaugiuosi balto turto užkerėta,
Krentu į pusnį lyg pavargęs senas kuinas.
Kiek laukta tos dienos, kiek daug sau prižadėta,
Per daug gyvenimas sutirštintas, per daug jis purvinas.

Ir bėga prakaitas upeliais, o gal tai ištirpęs sniegas,
Nuplaunantis žaizdas likimo ir ligas praeitas.
Nenumarins daugiau nei speigas, nei letargo miegas,
Tiktai širdy nebus atodrėkis pigus, nebus jis greitas.

O vėjas švilpia it karys, sau staugia karo šūkį,
Nenugalimas jaučiasi, nes šiandien jo nenugalėtų niekas.
Štai šuo praeivis glaudžia sniegu nusagstytą snukį,
Į šoną duria tvirtas, šalčio nepakąstas diegas.

Atgal nepažvelgiu, nors ten tik mano pėdos,
Ilgai bridau klampiais gyvenimo pusnynais.
Ir slinko metai, meilė, džiaugsmas, nerimas ir bėdos,
Paseno net ir šis vaikystėje išbraidžiotas alksnynas.

Semiu rieškučiomis tą purią sniego košę,
Gamtos stebuklų niekam nevalia atskleisti.
Valau ranka suskeldėjusią beržo tošį,
Jau laikas būtų žiemai pareigas užleisti...
Irma