vėl nedrįstu
galvos padėti tau ant kelių
užmiegu knygą bevartydama
čiobrelių arbata pakvimpant nakčiai

tu pagalvok,
prie stalo pjaustytume obuolius, barstytume cinamonu...
- tokia tat amžinybė:
nieko jai nereikia

vilkėčiau švelniai mėlyną suknelę
gi pamenu, kaip vasarą žoliaudama
mama ir ją, o gal mane tą tvankią dieną
kojas susibraižiusi ražienoj sugalvojo...

save stebėčiau iš viršaus nubėgančią
parnešt seneliams pašto –
nepamenu, ar laukdavom laiškų
tik vis rašydavau kažkam
pagaliuku ant vieškelio

kažin, ar su tavim sapnuočiau...
galbūt išdygtų plaukuose
vaikystės Žolinių puokštelė
ir visą visą tu mane pažintum