Pėdsakų siūlės

Pėdsakų siūlės pusnies neprisiuvo,
Mereškuoja ją tirpsmo atodangos,
Plūsteli srautas per sąnašų krūvą.
Tas pavasaris — šėlsta sau nuogas.
Jis už siūlo patraukęs išardo drobulę,
Žirginiais vėjo gūsy mojuodamas,
Varveklius iki spindesio imasi zulint,
Nenusakomas — baltas ar juodas.
Dar lukštuos suguldytos šilkinės jo vėliavos,
Kol aistringas nerimsta ledonešis.
Siūlo klevas sulos stebuklingąjį gėrimą
Nuo tylos užrūdijusiam gomuriui.
Tartum mūšio lauke pempės ieško gyvųjų,
Viksvos ūgliu kad baimę aptvarstytų,
Spinduliai gydo pašalo likusius pūlinius,
Vyturiai paryčiais trenkia maršą.
O pusnies skiautiniai? Niekas jų neprisimena —
Lapų vėliavos vėjyje plaikstosi.
Net iš dirvos išlindęs purenęs ją kirminas
Jau prarado gyvybinį saiką.
Laisvė! Laisvė sudygti, užgimti ir augti!
Būti Dievo apsalusiu kūriniu.
Žalias šilkas užklojo ir juodą, ir baltą —
Kokios laikinos pėdsakų siūlės,
Nes ir vėl prasimuš auksas, purpuras, varis,
Dengs dangus šermeninę drobulę,
Snūduriuos vėl gyvybė, lukšte užsidarius —
Tartum Dievas nei stengės, nei kūrė.
Liksim laukti stebuklo viltingos saulėgrįžos,
Pranašaujančios permainų audrą,
Na, o tiems, kas paliko greit nykstančius pėdsakus,
Nežinia, laikinumas ar skauda.
Nijolena