Mano Senoliui

Iš nebūties į praeitį
dideliais žingsniais
žengi.
Per apsnigtą taką
miškų ūkanotų,
kur slepiasi meškos,
likimu savuoju seki.
Gal išburs balsas tylos
ir tau
kažką gero.
Nepaklysi ir rasi
duris į
Dabar.
Klausia kažkas širdyje,
kažkas labai senas:
\"Ar dabar tu matai?
Žmogau.
Ar dabar tu matai?\"

...

Prabundi.
Saulė glosto pražilusius
plaukus.
Nežinai ar sunku tau,
ar gera.
Ateities apkabintas,
milijonus kelių pražygiavęs,
tu žvelgi į draugu artimu
tapusį dangų...
Tvirtus pečius ir kelius
nubalnotus,
rodos, spaudžia prie žemės.
Čia tyla.
Kambary, bet kaip
Vienišas vilkas,
ne balsu, o krūtine
kalbi.
O kažkas...
Kažkas labai senas
tavo lūpomis klausia:
\"Girdi?
Ar dabar tu girdi?\"
lietus