Sausio prieblandos

Metų dugnas iškaltas monetoj,
kad apvertus vėl būtų pradžia,
paralelinės kertasi tiesės
ir garsus suvynioja į audeklą,
įkrenti į buvimo atoslūgius,
be gyvybės šviesos tiek nedaug.
Neryškus saulės taškas, paskendęs
snaigių tango virš ežero veido,
pasigaut neapčiuopiamą bando ore,
per emocijų lauką ties posūkiu
pauzė kyla ir lūžta į pabaigą,
tarp nutrūkusių gijų voratinklio
tavo mėlyno žvilgsnio trauka
tarsi žiedas pražysta sniegynuos,
akių šilkas kaip Dieviškas pradas,
skrydžio pojūtis — reiškia gyventi,
pasikrauna aistra iš savęs.
Žilvinas