Gesina jau vakaras žiburius –
Išnyksta lyg pamirštas mitas...
Bet vėl dangūs žiežirbų įberia,
Mėnulis viršukalnėn ritas.

Ir batais iš zamšo prigludusiais
Prie kojų nuogų (ach, kaip šąla...)
Naktis mindo sapną ir liūdesį,
Ištiesusi baltąją skarą.

Sidabro gijas įsiaudusi
Ji gaudo žvaigždžių melsvą šypsnį.
Tik visa tai laikina... Maudosi
Tamsoj tavo mintys – ten liksi...

Ir sapnas sumišęs su liūdesiu
Įspaustas į sniegą palieka...
..............................................

Kai rytas išauš – neišbudinsiu
Paliesdamas amžiną nieką...